Orientavimosi Sporto Klubas "SAKAS"
 

Jau galite prisijungti prie orientavimosi sporto entuziastų pokalbių kanalo!

2018m. Gruodžio 14d.

Naujienos e-paštu
 

      
Orientavimosi sporto klubas SAKAS

     Elitinis Lietuvos Orientavimosi sporto klubas, išugdęs Lietuvos čempionus bei prizininkus. Itin stipri klubo narių komandinė dvasia, draugiškumas, pasiaukojimas, palaikymas bei meilė sportui - tai SAKAS. Skaitykite, domėkitės, sekite naujienas, rašykite mums!
 
 
TITULINIS
Naujienos
FORUMAS
Diskusijos apie orientavimosi sportą
STRAIPSNIAI
Straipsniai orientavimosi sporto temomis
GALERIJA
Nuotraukos
ŽEMĖLAPIAI
Varžybų žemėlapiai, prabėgimai
NARIAI
SAKAS klubo nariai ...
VARŽYBOS
Masinės varžybos, rezultatai
APIE SAKAS.LT
Informacija apie klubą
DRAUGAI - REMĖJAI
Draugai, kiti klubai, partneriai, remėjai
Vytenis Aleksandraitis: Grįžtant ir sugrįžus iš kelionės
Komentarai (0)
Paskelbļæ½: Liuba

Kadangi daugelis pasigedo Vytenio po kelionės, kiti net nuogąstavo, galbūt jis iš vis negrįžo, o ir paskutiniai kelionės įspūdžiai kažkur buvo pasimetę mano email dėžutėj, teko juos surasti ir paplatinti. (Liuba)

TĖVYNĖJE MALONIOS ŽINIOS

 

                 Po to, kai aplankiau Dariaus ir Girėno žūties vietą, savo kelionėje kiekvienai dienai pasidariau sau ritualą Europos žemėlapyje su ruletę matuoti atstumą iki Aleksoto aerodromo. Į jį mūsų Tautos sūnūs planavo nusileisti – apie jį šį pavasarį daug orientacininkų bėgo naujo tradicinio bėgimo varžybose. Kuo arčiau Lietuvos – tuo širdis labiau plakė.

                 Neišsivaizduojate! Kaip maloniai nuteikdavau savo kelionėje sutiktus pašnekovus, kai jiems jų kompiuteriuose atitarydavau “sakas.lt” svetainę ir parodydavau savo įspūdžius apie jų šalį. Po tokios jiems staigmenos kokią vertingą iš pašnekovų gaudavau kraštotyrinę informaciją! Ištyso romano čia reiktų, kad pateikti tik reziumė apie savo surinktą kaimyninio, buvusio šimtmečius bendro krašto pažintinę ir jo tyrinėjimui kokią medžiagą parsivežiau. Džiaugiuos šiuo turiningiausiu savo gyvenime žygiu. Vos ne kiekvienas sutiktas lenkas man padeklamuodavo Adomo Mickevičiaus PONAS TADAS  poemos šias eilutes:

                                                                     Lietuva! Tėvynė mano,

                                                                     Tu esi kaip sveikata.

                                                                     Kaip ją reik branginti!…

                             Kaip reik branginti Tėvynę – labai svarbi ir aktuali tema ypač aukšto sportinio meistriškumo peripetijose. Siūlau susimastyti apie mums Brangią Lietuvą, kurioje gimęs kitatautis ją taip pamilsta, kad tą meilę Tėvynei - Lietuvai sukurtose eilėse paverčia vos ne gretimos šalies himnu. Pokalbiuose, su gyventojais jei būdavo pas juos internetas - būtinai parodydavau ir daugiau lietuviškų tinklalapių, pašnekovus ir apie orientavimosi sportą sudominti tekdavo. Paskutinėmis mano kelionės dienomis visa Lenkija gyveno Lengvosios atletikos pasaulio čempionato įspūdžiais. Keliuose sužinojau, kad pasaulis vėl jau sužinojo Lietuvos vardą iš Aleknos disko skrydžio. Teko pašnekovams priminti, kad tuo pačiu metu jau prasidėjo pasaulio čempionatas ir orientavimosi sporto: Japonijoje. Berodydamas puslapius apie mūsų sportą, kaip apsidžiaugiau, netikėtai pamatęs naujai sukurtą Simo KRĖPŠTOS tinklalapį! Jame ne tik dienoraštis, bet ir pamastymai! O kiek puikių minčių ir konkretūs net kontrolinių treniruočių rezultatai… To ko labiausiai Lietuvos orientavimosi sportui trūko – pagaliau išsipildė lūkesčiai. Labai šauni informacija! Tokių, manau, reik daugiau apie vedančiuosius orientacininkus ir orientacininkes, jų treniruotes, pamastymus apie įvairiausius metodus… Džiugu skaityti, kaip rinktinė ruošiasi į tolimąją Rytų šalį.

Tada buvau jau netoli Lietuvos – baisiausias vėjas su liūtimi, sukėlusį potvynius, manę gynė palei didžiąją Romintos girią. Palei ją – šią legendinę girią, kurioje sakoma, kad joje būtą senovės lietuvių ir prūsų šventoji Romuva (Ramovė), man jau teko iš kitos pusės (Karaliaučiaus rusų dabar valdomame krašte) plaukti dar povestuvinėje kelionėje upe Pisa, ištekančia iš Vištyčio ežero. Tokiu senovės prūsų vandenvardžiu pramintų upių yra ir daugiau buvusioje Prūsijoje – sutikau dar vieną didelę dabar tekančia jau Lenkijos teritorija. Prie tos girios, per kurios vidurį perrėžta dviejų valstybių - Lenkijos ir Rusijos siena, iš pastarosios pusės ne kartą teko lankytis Tolminkiemyje, kuriame Kristijonas Donelaitis sukūrė poemą METAI. O kokį unikalų dokumentą man dabar pavyko atsišviesti! Tai prieškarinio Tolminkiemio žemėlapį su privačių valdų sklypais ir pavardėmis, kurios byloja, kad daug ainių būta lietuvių. Visur ir vietovardžiai aplink šią girią lietuviški. O koks nuostabus reljefas! Aukštuma prasidedanti nuo mums žinomos Krosnos ar Zapsio, nusitęsia į Lenkiją iki Goldapo ir čia ji pasiekia savo kulminaciją GRAŽIUOJU KALNU (Pienkna Gura), ant kurio dabar žiemos sporto centro trasos išraižiusios gražiausias vietas. Kokios būtų čia šaunios orientavimuisi trasos! Iš Lietuvos čia tik ranką paduoti. Ir sieną pervažiuoti jau nėra problemų – galima būtų rengti varžybas. Kad ir kokį mačą su lenkais ar rusais lenkiškoje pusėje kodėl nesurengus?

Minant pedalus teko klausytis nuostabius reportažus iš Helsinkio olimpinio stadiono. Mane net nuo paauglystės laikų, kai pamilau bėgimą, visad stebindavo lenkų lengvosios atletikos komentatorių meistriškumas. Kaip jie nuostabiai ir vaizdžiai mokėdavo pasakoti. Ypač kas dėdavosi bėgimo takeliuose - su emocijomis. Klausausi ir vaizduotėje matau tą istorinį didingą 1952 metų olimpiados stadioną. Dėkui Daivai Morkūnienei pernai suorganizavusiai mokytojų seminarą Švedijoje, kur pakelyje aplankėm ir šią Helsinkio didybę. Mintimis nukeliauju ir į “Užbaltiją”, kurioje tik iš tolo pamatyta švediška švietimo sistema pervertė visą vaizduotę ir davė konkretų atsakymą, kodėl skandinavai ir ypač švedės triuškinančiai priekyje per visus pasaulio jaunimo orientavimosi čempionatus, ir ypač pastarajame . Kuo arčiau Lietuvos po pusantro mėnesio kelionės, tuo labiau vėl mintys apie orientavimosi sportą, apie buvusią savo auklėtinę Editą, kuri nors ir tik 18-ta, bet tik visoms švedėms ir kai kurioms skandinavėms pralošusi. Kodėl tokia praraja!? Ar galima ją įveikti? … Manau, kad galima. Tik … gal dabar jau laikas minti pedalus namo.

Neišdildomi kelionės įspūdžiai persipynė su naujais jau pabaigus kelionę. Kaip malonu, kad žinios iš Japonijos be jokios staigmenos tapo giliai malonios. Kaip malonu, kai jos patvirtina lūkestį, pateisina išankstinį įsitikinimą. Dėkui, kad nors mūsų suaugusiųjų kur kas aukštesni pasiekimai nei jaunimo. Svarbiausia – geriausi per visą mūsų šalies sporto istoriją! Mat kitaip ir negalėjo būti. Buvęs Europos jaunių čempionas, vėliau jaunimo pasaulio bronzos medalininkas net dviejuose rungtyse po  metų tarp suaugusiųjų turėjo pasirodyti neprastai. Turėjo ir įvykdė visų mūsų lūkesčius. O su juo (skaitytojas, jei jis orientacininkas – turi žinoti su kuo) ir visa trijulė nepėsčia. Vienas iš josios jau buvo šlovinęs visam pasauliui Lietuvą Japonijoje. Prisiminkim per visą mūsų sporto istoriją šauniausiąjį ketvertą, tai Edgarą ir Giedrę Voverius, o su jais tada ir dabar jau vėl Japonijoje Lietuvą atstovaujančius Vilmą Rudzenskaitę bei Svajūną Ambrazą. Koks gražus derinys! Dabar rinktinėje pastarieji du paminėtieji garbingi veteranai ir jaunasis Simas. Ir Dianos bei Ievos laukia dar ilgas ir tolimas aukšto sportinio meistriškumo kelias. Kas dar prie to kelio pritaps?

Pamastymui pravartu tada buvo žvelgti ir į šiek tiek mums panašią sporto šaką - lengvąją atletiką. Kokie išsamūs iš Helsinkio buvo žymaus trenerio ir Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojo Alekso STANISLOVAIČIO aiškinimai, papildantys komentatorių. Išgirdęs televizoriuje jo balsą, ne vienas treneris gal prisimena šio geriausio šalies specialisto paskaitose dėstomą greičio teoriją. Kaip gera buvo jausti didingą sportinę dvasią, kai čempionatai vyko kartu. Gal tik ne visiems orientacininkams buvo įmanoma pamatyti planetos sporto karalienės forumo nuostabius vaizdus. Juk nesnaudė ir mūsų sporto šakos gyvenimas. Kaip apsidžiaugiau, kad tuo pat metu vykusi naujausia kantri festivalio varžybų forma turi būtinai praplėsti mūsų sporto šakos populiarumo geografiją. Tik jo protokoluos pasigedau jaunųjų kauniečių. Paaiškėjo, kad jie tuomet pradėjo treniruočių stovyklą. Prasidėjo intensyvus ruošimasis Lietuvos jaunučių ir jaunimo žaidynių programos paskutiniosioms mūsų sporto šakos varžyboms. Pamenu, kaip skaudžiai reikėjo pergyventi mūsų sporto šakos diskriminaciją, kai biurokratams ji buvo visiškai neįdomi tik dėl to, kad nebuvo ji šių žaidynių programos įskaitoje. Tad kaip reikia branginti mūsų sporto šakos iškovotą pripažinimą!

Žaidynėms pasibaigus bus Nauji mokslo metai – atplūs naujos mokslinės idėjos. Neilgai truks ir kiekvienas savo idėjas įgyvendins. Kaip tai pavyks, tokie bus ir mūsų rezultatai. Svarbiausia - turėti tikslą ir viltį. Praskaidrina ją tik grįžusios merginos iš planetos jaunimo forumo, kurios Druskininkuose vėl pakartojo savo triumfą pademonstruotą nesenai Latvijoje per KAPA varžybas. Aiškiai matyti, kaip žingsnis po žingsnelio vis kopia daug jaunimo aukštyn link kitų metų jų svarbaus įvykio Lietuvoje. Daug kelionėje ir man teko kopti į viršukalnes, šventuosius, ir net galingiausius pilių kalnus. Ypač smagu kopti greitai, pilna jėga ir renkantis tinkamiausią taką ar tik kryptį. Tuo mūsų sportas ir yra grąžus, kad užkopęs visad pasieki kažkokį tikslą, svarbų orientyrą ar tarpinį finišą. Tarpinį todėl, kad užkopi pilna džiaugsmo krūtine uždusęs, pažvelgi į išsvajotas už horizonto tolumas ir vėl leidies žemyn, kad kopti ar bėgti į kitą kalną. 

 

2005-08-18                                                                 

Komentarai (0)

Pokalbiai | Atsiliepimai | Nuorodos | Apie svetainę | Kontaktai

 

2004 - Sakas.lt