Lietuvos Taurė 2011 (1 diena) – 2010-10-15 – ilga trasa – Lavoriškės

Nors ir visai priešingam Lietuvos gale, tačiau plačiai išreklamuotose prestižinėse Orientavimosi sporto varžybose Lietuvos taurė negalėjau nesudalyvauti. Ir vėl apsitarę savo klubo kolegų būrelyje, nutarėm kad neverta bėgti ne-elito trasą. O elitinė trasa – itin ilga ir su daug punktų – leido galvoti, kad išties bus įdomu ir visa ši nuostabi vietovė atsiskleis visu gražumu

Jau varžybų centre jautėsi ta neįprasta „prie pat sienos su Baltarusija“ atmosfera. Į startą einant – viena kelio pusė nužymėta pasieniečių juosta, kurios kirsti negalima. Pačioj pradžioj šiek tiek subjuro nuotaika, kadangi į startą pavėlavau apie pusantros minutės. Laikas pradėtas skaičiuoti žymiai anksčiau, nors atrodė kad atėjau pačiu laiku. Bet kažkodėl man kyla įtarimas, kad finiše kažkas pakoregavo mano laiką ir nepastebėjau to savo tarpiniam pirmo KP laike. Keli kalniukai trasos pradžioje neišgasdino, net ilgas prabėgimas į 5KP, kurį kad neteisingai pasirinkau, supratau tik po trasos. Pirma rimtesnė klaida ties 9KP, turiu pasakyt kad tie šlaitai išties buvo įspūdingi – miškas iš tiesų baltas, nedaug privirtęs, kas atrodo neįprasta tokiai vietovei, šiek tiek nesuskaičiavau horizontalių ir atsimušęs į proskyną jau užtikrintai nusileidau iki punkto. Ties 13KP susitikęs su Giedrium V., negalėjau patikėt kad jis mane pasivijo 9min, tačiau jis pasirodo bėgo pirmą žvaigždutės ratą, taigi užbaigėm ratelį ir atsisveikinęs toliau gal šiek tiek per greitai nusileidau šlaitu į 17KP, pribėgau beveik iki pat kelio – tikrai bereikalinga klaida čia. Kelis KP teko bėgti ir su Mindaugu S., kol mus pasivijo rinktinės narys Donatas ir jis nubėgo kartu su savo broliu Aš dariau lanką į 23KP ir jų nebemačiau. Gerokai pasiilsėjęs gėrimo KP, visdar iki šiol manau kad pasirinkau geriausią variantą bėgti į 25KP, nors kalbinti elitininkai bėgo ir tiesiai, ir per dešinę – visaip. Po tokio ilgo prabėgimo, klasikinis išsimušimas iš ritmo ant trumpo prabėgimo – gėdinga klaida, nors punktas turėjo vos ne akivaizdžiai matytis. 29KP zonoje buvo galima vėl prisiminti kad esame netoli sienos – ilga fūrų eilė ant plento atrodė grėsmingai. Prie 32KP teko stabtelėti ir gerai įsižiūrėti į žemėlapio išpaišymą – neįprastame plastikiniame žemėlapyje sunkiai matėsi kas ten per augmenija pažymėta. Nuo 38KP jau supratau kad jėgos apleidžia, bet buvo trasos galas ir nepanikavau, bet paskutiniai 3KP tikrai buvo ganėtinai neįdomūs.

Didžiavaus savim įveikęs tokią rimtą trasą, nors stabiliai atsilikau virš 30min, o rezultatuose buvau šiek tiek labiau antroje protokolo pusėje