Autorius: justinas

LIETUVOS OS BĖGTE ČEMPIONATAS VIDUTINĖJE IR ESTAFEČIŲ TRASOJE

Lietuvos suaugusių, jaunių, jaunučių ir vaikų čempionatai vidutinėje trasoje ir estafetės vyks š.m. birželio 8-9 dienomis Raseinių rajone, netoli Šiluvos miestelio.

Darbo dienos vakarą su Giedrium ir Agnium lėkėm į Telšius, kur rimti vyrai (su Henka ir Vitaliu priešaky) darė naktinę treniruotę ruošdamiesi Lietuvos naktiniam čempionatui. Tai kažkaip ir mus pakvietė, nors iki Dievo Krėslo miško – apie 100km mums nuo Klaipėdos.

Gražų pavasario savaitgalį nemažai lietuvių orientacininkų vietoj Vileišio taurės rinkosi išvyką į Latviją, kur šalia Rygos vyko tradicinės „Riga Cup” varžybos. Čia dalyvavo ir mūsų klubiečiai Artūras bei Justinas.

Tradiciškai taip susiklosto, kad orientacininkai sezoną bėgte atidaro pajūryje. Kiekvienais metais jau įprasta, kad vieną savaitgalį klaipėdiečiai šeštadienį daro „Sezono atidarymo” varžybas (organizuoja OK Jaunystė), o sekmadienį – „Kopos taurę” (organizatorius OK Kopa).  Keletas mūsų klubiečių taip pat nusprendė išmėginti trasą su žemėlapiu, po ilgos žiemos treniruočių. Kai kurie atvyko netgi iš Vilniaus. Pajūryje sniego jau nebelikę, kai tuo tarpu Vilniaus aplinkiniuose miškuose jo iki kelių. Tokia egzotika pritraukė nemažai orientacininkų į varžybas Melnragėje ir Kairiuose.

Po medaus mėnesio, kaip tikras orientacininkas, jau kitą dieną išskubėjau į mišką 🙂 Jau ta graužatis, kad negalėjau sustartuoti sprinto čempionate Klaipėdos senamiesty praėjo, taigi gera nuotaika keliavom į Telšius, kur jau pernai esam bėgioję šiame Dievo krėslo miške. Oras nebuvo pasakiškas – lynojo, buvo šaltoka, ir dar trasa ~15km tikrai ne idealaus prabėgamumo miške! Tačiau nebijojau.

Karštą vasaros dieną su kolegom klaipėdiečiais sugalvojom smagią išvyką į Žemaitiją. Vykom į Vembūtų miestelio šventę, kur be visų kitų atrakcijų, kažkaip buvo sugalvota ir orientavimosi sportas.

Pernai pirmąkart patyręs, kas tai yra didžiausios OS estafetės, šiemet jau buvau užtikrintesnis. Žinojau kas kur ir kaip, galėjau įsivaizduot kas darosi miške naktį ir jau patekėjus saulei. Nors fizine forma neblizgėjau, gavau lengvesnį ketvirtą etapą, o savo OS technika (kuri, bėgant Skandinavijoj, manau labai svarbi) neabejojau.
Tie, kas nežino kas per velnias ta Jukola, trumpai apšviesiu. Tai renginys, kuriame sudalyvaut orientacininkui reiškia tą patį, ką ir musulmonui nuvykti į Meką. Tai didžiausios pasaulyje estafetės, kur dieną rungiasi virš 1000 moterų komandų (kiekviena sudaryta iš 4 etapų), ir virš 1500 vyrų komandų (iš 7 etapų) naktį. Naktinis bendras startas apie 23h būna įspūdingiausias reginys. Kai tiek žmonių apsiginklavę lempomis išbėga į mišką, būtina pamatyti gyvai. Jei neišeina, tuomet tiks ir internetiniai vaizdai: čia (2012) ir čia (2011). Dar pridursiu, kad naktys Suomijoj vasarą būna neilgos, o jei varžybos vyksta labiau į šiaurę, tai gali ir visą naktį šviesu būti. Todėl tik pirmi trys etapai dažniausiai bėga su lempom, kiti jau šviesoje. Daugumai skandinavų orientacininkų įveikti Jukolą yra garbės reikalas.

Po ilgos pertraukos, nenumaldomai artėjant sezonui, prisiruošiau labai rimtam darbui – sudėti kiek įmanoma daugiau trasų iš praėjusio sezono, kiek įmanoma parašyti daugiau prisiminimų iš miško ir kiek įmanoma geriau išanalizuoti klaidas. Taigi, išlaikant chronologiją, estafečių antrasis etapas!

OSK „Sakas” nariai kovo 1’osios dienos vakare rinkosi į metinį susirinkimą. Be įvairių einamųjų klausimų, buvo sprendžiama ir kaip skatinti perspektyviausius Šiaulių miesto ir klubo sportininkus. Taip pat aktyviai ruošiamasi birželį įvyksiančiam Lietuvos Orientavimosi bėgte Čempionatui, kuris vyks Šiluvoje.

Gan rimtas kelias buvo savaitgalį vykti į LČ nuo Klaipėdos. Vidutinė trasa visada buvo mano mėgiama, ypač jei ji techniška su daug trumpų prabėgimų. Miškas atrodė pakankamai rimtas, ne visiškai baltas, žodžiu čempui buvau susikaupęs kaip tik galėjau, bet fizinė forma visdar nedavė ramybės.